Žvarbus rudens pavakarys,nors dar šviesu,vėjo sūkuriai nešioja lapus.Du jauni vyrai vaikštinėja miesto parke.Vyras nr.1 pakelia nuo šlapio grindinio suplyšusį lapą,jį pavarto rankose :
- Žiūrėki – baigėsi dangus ir savo pilką rūbą slepia.
Apnuogintus ir išdidžius medžius palydi lapai spalvas numetę.
Vyras nr.2 apsidairo ir lazdele brauko grindinį,ore braižo ženklus :
- O taip,matau,kaip miestas pritvinkęs ponių ir panelių
Nušvinta malonumų fiesta ir kviečia šypsenos į metų balių.
Vyras nr.1 :
- Ne tai turėjau aš minty,ne ponios svarbios šiam pasauly,
o paieškos gyvenimo prasmės,kai kankinies sunkios vienatvės guoly.
Vyras nr.2 :
- Taip,taip,aš suprantu,ką tu sakai! Išties gyvenimo prasmė ta stebuklinga
Vilioja žmogų žemiškais darbais ir malonumais ypatingais.
Vyras nr.1 sustoja,numeta pakeltą lapą,atsidūsta žvelgdamas į dangų :
- Matau,drauguži,nežinai,ką tau gyvenimas šis gali duoti –
Teisybės,mokslo,meilės pamatai – o tau galvelėj tik žvirbleliai čirškia.
Vyras nr.2 pasitikrina kišeninį laikrodį,apsidairo suirzęs :
- Man liko vienerios kelnės ir trys butelio kamšteliai,
Bet argi aš skundžiuos,ar pykstu ant gyvenimo – budelio?
Vyras nr.1 :
- Nesuprantu aš,gerbiamasis,ką norit šitaip man įrodyt?
Nejaugi kalbos mano jūsų negali proto polėkio sužadint?
Vyras nr.2 nusimeta švarką,užsilipa ant suolelioir demonstratyviai išrauna saują gėlių iš lauko vazono :
- Štai bekvapės nuvytusios gėlės.O jums žmonės - tai pigios lėlės.
Pabodusios mintys ir kvapas,čia – anglim virtusių vilčių takas.
Nieko nesakė,sunyko norų slėnis.Mano akys byra lyg smėlis.
Mano žodis nieku tapo,mano ‘‘aš‘‘ jau guli ant kapo.
Beveidžio žmogaus lengvos mintys.Jūs sakotaš nemoku mylėti,nekęsti ir mirti?
Kartais man atrodo – žemė griūva,pūliai srūva,kraujas kreša.
Kartais man girdisi vaikų juokas,kartais mano mintys kaip šaltas,šlapias molas.
Kartais…ak,kaip man paskausta šonas.
Taip sunku ir taip lengva pasžvelgus tolyn - ateitin su tamsia praeitim.
Nežinia,kas šiandieną tave taip slegia,taip jau graudina.
Palydėkime saulę ir rieškučiom pilnom į dangų berkime tylą…
Vyras nr.1 sutrinka,apeina suolelį ir bando nukelti draugą nuo jo,bet nesėkmingai,pats paslysta ir išsipurvina,ištraukia iš draugo kišenės nosinaitę ir nusivalo kelius :
- Kaip nuskriaustas šuva neloki,pradėk gyvenimą naujai,
iš senojo vilties nevoki.Padovanos tau trobesius miškai,
o jaunos laumės – šokį.
Vyras nr.2 nušoka nuo suolelio,pabėgėja tolyn,griebia sušluotus lapus ir juos mėto į viršų,sukasi ratu po jais :
- Lengvus pienių pūkų sapnus pakeitė socialūs košmarai.
Ak,nuveskite mane į miškus,į užburtą vaikystės takelį!
Parodykite man bent kryptį,aš liksiu dėkingas visados.
Ten fėjas,mėnulį pavysiu ir negrįšiu atgal niekados!
Vyras nr.1 :
- Tiek iš jūsų gi teliko – sukumpęs palei tvorą,rankoj butelys.
Iš namų,iš kiemų išvaryta blaškosi siela,kas ją sutaisys?
Tu laisvas žmogau,sakaisi esąs nuostabus,
bet ką aš matau,tai miražas baisus.
Vyras nr.2 pribėga prie draugo,jį stipriai apkabina,sušnibžda kažką greitai į ausį,užsimeta jo kepurę ir pasišokinėdamas
nubėga tolyn gatve šaukdamas :
- Aš negaliu sunaikint praeities,bet ji gali sunaikinti mane.
Niekada nepabėgsiu nuo savęs,tad ačiū tau ir bėgu nuo tavęs!
Vyras nr.1 bando jį vytis,bet uždūsta,numoja ranka,apsidairo tarsi ko ieškodamas,gūžteli pečiais ir nueidamas liūdnai tarsteli :
- Jau toks pasaulis šis sutvertas – lyg geras,bet kad nelabai…
Ir kai matau – aš kryžkelėje stoviu,jaučiu širdy man negerai…
,-parko aikštė lieka visiškai tuščia,vėjas šiurena lapus,saulė leidžiasi ir pradeda temti,įsijungia žalsvi žibintai.Staiga pasigirsta stiklo karoliukų melodija ir mažutė,besijuokianti mergaitė,su vyro nr.1 skrybėle ant galvos,prabėga pro šalį.
Rodyk draugams
